Protėvių muzikinės kultūros bruožai

Esame duobkasiai

Kažkodėl iš esmės nekalbame apie istorinę netektį, kuri vyksta mūsų akyse. Į praeitį nueina ištisa epocha, baigia išnykti viena iš kertinių žmogaus išsilavinimo dalių — muzikinė kultūra.

Iki radijo išplitimo žmonės ne klausydavo artistų, o dainuodavo patys. Dainuoti mokėjo visi, visi suvokė dermes, pagaudavo sąskambius, kiekvienas rasdavo savo balsą ir savo giją. Daugelis turėjo supratimą apie svarbiausius muzikos dėsnius, netrūko muzikantų. Dainuodavo nuolat, ne tik švęsdami, bet ir darbymety, žygy, kone kiekvieną atokvėpio valandėlę.

Dzūkų sodžiuose mokančių išlikę dar iki šių dienų, bet jau baigia išnykti buvusi itin aukšta muzikinė ir poetinė kultūra. Ji buvo panaši visose baltų tautose, slavų, Balkanų, Kaukazo, seniau ir Vakarų Europoje, o senovėje ir visuose indoeuropiečių kraštuose — Šiaurės Afrikoje, Mažojoje ir Vidurio Azijoje, Persijoje, Indijoje. O Parusios lietuvių (prūsų) giesmių užrašinėjimo gaidomis ir dėsnių tyrinėjimo pagrindu iškilo klasikinė muzika.

Kas yra tikras dainavimas

Tikras dainavimas yra ne teatras, vaidyba, ne konkursas, kova dėl balsų, plojimų, ne koncertas nuo scenos kitiems — o sau, tarpusavy. Daina — tai bendravimo būdas. Rezonansas suvirpina kūną, suartina sielas, sukelia katarsį, svaigina.

Sąlygos:

  • nearanžuota,
  • ne koncertuojant,
  • ne solo.

Teisingo dainavimo bruožai:

  1. atviru balsu — ne falcetu, ne stenant, murmant, ne klykaujant, be soul maivymosi;
  2. skirtingais balsais — ne unisonu, o kiekvienam sava gija;
  3. švariais sąskambiais — tiek švariais, kad pagavęs rezonansas liepsną gesintų;
  4. visa jėga — tik tada įdarbinamos balso stygos ir nosies olos, atsiveria visas balso grožis;
  5. pratisai, paleidžiant balsus skristi — kad jie rastų kelią ir prisiderintų patys, kad daina plauktų savaime;
  6. niaurojant sodriais tembrais, savitomis melodikomis ir harmonikomis, autentiškomis ritmikomis ir intonacijomis. Kurios, tobulai nugludintos, perduodamos iš kartos į kartą, išskiria baltų dainavimą iš kitų pasaulio tautų kultūros.

Giesmės senovės lietuviams atstojo ir tautos istorijos vadovėlius, ir teisės įstatymus, ir doros pamokslus — jie jau nuo mažens įsismelkdavo į sąmonę, suteikdavo gyvenimui ryžto, vienybės, ištikimybės ir paguodos.

Žemaičių kalnai

Žemaičiai kalnais vadina žemaičių vyskupo Jurgio Tiškevičiaus 1637 metais įkurtus devyniolikos stočių kryžiaus kelius. Vyskupas Motiejus Valančius rašė, kad vyskupas Jurgis pats savo žingsniais išmatavo atstumus tarp stočių ir pirmasis apėjo Žemaičių Kalvarijos kryžiaus kelius, barstydamas juos iš Jeruzalės atsivežta žeme.

Jau beveik keturis šimtus metų maldininkai traukia į Žemaičių kalvarijos didžiuosius atlaidus liepos 1 – 10 dienomis, meldžiasi ir būtinai turi apvaikščioti kryžiaus kelią. Kryžiaus kelio stotys — tai koplyčios, pastatytos ant miestelį supančių kalvų — archeologinių paminklų, buvusių piliakalnių, todėl ir kryžiaus kelią žemaičiai vadina Kalnais.

Vaikščiojant Kalnus, giedamos giesmės, vadinamos Kalnų giesmėmis, žemaičiams tai tiesiog Kalnai. Tos giesmės Žemaitijoje labai paplitusios ir įprastos. Jas gieda per laidotuves, mirusiųjų minėjimus, per gavėnią.

Giesmės giedamos paeiliui — posmą vyrai, posmą moterys. Išlydint Kalnai, kai tik galima, giedami pritariant dūdomis. Seniau grodavo ir lamzdžiais, kanklėmis, būgnais. Giesmių melodijos artimos žemaičių dainų melodijoms, jos skiriasi kone kiekviename kaime ir miestelyje.

Dabar žemaičių Kalnų giesmės labai apnyko. Retai beišgirsi net per didžiuosius Žemaičių Kalvarijos atlaidus tikruosius Kalnus. Pasitenkinama dviem trim melodijom, kuriom ir atgiedamos visos giesmės.

„Kupolė“ gieda senąsias Kalnų giesmes iš vyskupo Motiejaus Valančiaus patvirtinto ir Juozapo Zavadskio 1863 m. išleisto maldyno „Auksa altorius“. Melodijas „Kupolei“ 1979 metais į magnetofono juostą įgiedojo a.a. Magdalena Kaniavienė iš Medsėdžių kaimo prie Platelių.

Lalavimai

Lalavimas — tai gražus lietuvių paprotys per Šv.Velykas lankyti visus kaimo gyventojus, sveikinant juos su atėjusiu pavasariu, su Šv.Velykom, linkint sveikatos, gerų ir derlingų metų, o mergaitėms — greitų ir sėkmingų vedybų. Ilgiausiai šis paprotys išliko Dzūkijoje, tačiau sovietmečiu visai išnyko.

Lalauninkai — tai jauni vyrai, kartais ir vyresnės moterys, kurie pirmosios Velykų dienos vakare eina iš kiemo į kiemą, giedodami Velykų giesmes, sakydami specialias oracijas, sveikindami ir girdami šeimininkus. Kartu eina muzikantai. Aplankyti šeimininkai lalauninkus apdovanoja margučiais, pyragais, skanėstais.

„Kupolė“ lalauja nuo 1989 m. Mūsų aplankyti senieji žmonės pasakojo, kad paskutinieji lalauninkai juos lankė prieškario metais, o jaunesnieji tik iš tėvų apie juos girdėjo. „Kupolės“ lalauninkus visi mielai priima, džiaugiasi palinkėjimais, dainomis, giesmėmis ir atgimstančiu papročiu.

Kas yra Velykos

Santrauka: susivokus, kad vilk-, vielk-, velk- yra ta pati šaknis (balsiai I,E kilę iš dvibalsio IE), išaiškėja ir vietovardžių Wielka, Великая, Великий Новгород pradinė reikšmė — tai krovinių gabenimo valksnų upės, jų pakrantėse gyvenusių vielkių (velkių, vilkių) vietovės. Vielkiai buvo sėslūs laivų statybos, plukdymo ir pervilkimo įrangos meistrai, išminčiai. Šaknis Vielyk- yra tos pačios kilmės, nes:
1 – rusiškus žodžius Великая, великий atitinka lenkiški Wielka, wielki;
2 – tiek Wielka, tiek ir Великая abi jos buvo nuolatinių valksnų vietovės;
3 – Trys karaliai (Trys išminčiai) rusiškoje Biblijoje vadinami Три волхва;
4 – rusų kalboje dar gyvas žodis верхи irgi yra kilęs iš велки — vielkių.

Išvada: žodžiai wielki, великий (didis) ir верхи (išminčiai) slavų kalbų susidarymo laikais yra kilę iš vielkių.

Autorius: Vladas Palubinskas.
Dailininkė: Audronė Mickutė.
Leidykla: 2016-03-17 „Sava Lietuva“ (ISSN 1392-9127) 450 nr.
URL: http://on.lt/velykos

Velykiniai margučių raštai vitražo dailininkės Audronės Mickutės piešinyje

Niaura ir veido olos sodriam susigiedojimui

Sueigos, pasitarimai, vieši pasisakymai dabar vyksta tik per mikrofoną ir garso stiprintuvus. Net karininkai, orkestrų vadovai, patys dainininkai, ne tik įrašinėdami, bet ir koncertuodami tiesiogiai žmonėms gyvai, vis tiek dainuoja į mikrofonus garso operatoriui, kuris, nuslopinęs ydas ir triukšmą, pareguliavęs ir papildęs efektais, perduoda elektrinį signalą į garso atkūrimo ir stiprinimo rezonatorius. Esame praradę ir pamiršę protėvių išugdytą kultūrinio žmogaus savybę, mikrofonas jau tapęs šiuolaikinių nevisaverčių neįgalių luošių ramentu, kuriuo niekas nebesigėdija.

Veido olos - antys sinusai

Rudens lyguo — tautinės vienybės ugnies šventė

Audronė Mickutė: „Baltų vienybės ugnis“

„Baltų vienybės ugnis“ — vitražo dailininkės Audronės Mickutės dovana tautinės vienybės ugnies iškilmėms Saulės pergalės garbei rudens lygiadienį 2016-09-22 https://on.lt/lyguo.

Nuorodos apie tikrą dainavimą

Ar senoji muzika tokia kokia skamba?
Rekonstrukcija.lt forumo gija

Kalnai — žemaičių giesmės su dūdomis
Skuodo giedoriai, Dapšauskų orkestras iš Salantų

Ringailių vyrų karo dainos
Šiek tiek primena buvusį galingą vyrišką dainavimą.

Aisiu in kalnelius
Kaišiadorių „Verpeta“, autentiškai dainuoja vadovė Valerija Jankauskienė.

Ainu per kiemų
Dainuoja studentų „Spiečius“, teisingai veda Dominyka Kriščiūnaitė.

Garsų derinimo matematika
Romualdo Urbonavičiaus veikalas apie geometrinę progresiją ir logaritmus muzikoje.